Panevėžio lopšelis-darželis ,,VOVERAITĖ"-
Panevėžio miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga
Aukštaičių g. 48, Panevėžys
LT-36123
Tel. 8 45 433352
Įmonės kodas 190412474
Darbo laikas - 7.00-18.00
El.paštas: panvoveraite@gmail.com
internetinė svetainė: www.voveraite.lt
 
         
 
  
TĖVELIAMS ĮDOMU
PASAKŲ TERAPIJA - GALIMYBĖ AUGINTI ASMENYBĘ
 
 
 Pasakų terapijos funkcijos:

•    sukelti stiprias emocijas, apeliuojant į sąmonę ir pasąmonę;
•    per metaforas perduoti informaciją apie svarbius gyvenimo reiškinius, vertybes, žmonių vidinį pasaulį;
•    ugdyti gebėjimą atsispirti negatyviems aplinkos reiškiniams (Encyclopedia of Psychology).

Terapinės pasakos yra skirstomos į tris pogrupius: relaksacinės, psichoedukacinės ir psichoterapinės. Relaksacinės pasakos yra skirtos nuraminti ir atpalaiduoti vaiką. Tokios pasakos veiksmas vyksta vaikui gerai pažįstamoje ir saugioje vietoje. Vaikas tiesiog įsijaučia į pasaką ir ja mėgaujasi. Psichoedukacinės pasakos yra skirtos keisti vaikų elgesį. Dažniausiai tokių pasakų herojai turi panašių problemų kaip ir klausytojai, todėl klausydamiesi tokių pasakų vaikai išmoksta naujų problemos sprendimo būdų. Psichoterapinės pasakos yra papildytos terapinėmis technikomis. Priešingai nei minėtosios relaksacinės ir psichoedukacinės, šios yra ilgos, išplėtotos fabulos. Jos pakaitiniu būdu tenkina poreikius, suteikia neturimą paramą ir pripažinimą, pateikia naujų žinių apie baimę keliančias situacijas.

Tradiciškai pasakos skirstomos į stebuklų, buitines, pasakas apie gyvulius ir t. t. Tokią klasifikaciją motyvuoja pagrindinių personažų grupės. Pavyzdžiui, nė viena stebuklų pasaka neapsieina be piktos arba geros antgamtinės jėgos įsikišimo į žmogaus gyvenimą. Buitinių pasakų veikėjai – paprasti valstiečiai, ponai. Pasakose apie gyvulius daugiausia dėmesio skiriama gyvūnams, o žmogus tik su jais bendrauja.

Taip pat galima išskirti šešis pasakų tipus pagal jų „socialinį charakterį“: liaudies, literatūrinės, didaktinės, meditacinės, psichokorekcinės ir psichoterapinės pasakos. Pagrindinė vieta čia tenka liaudies ir literatūrinėms pasakoms, kuriose galima įžvelgti ir didaktinių, ir psichokorekcinių, ir psichoterapinių, ir netgi meditacinių aspektų.

 
Pasaka kaip terapija
 

Optimalus vaiko amžius pasakų terapijai taikyti – 4–9 metai. Iki ketverių jo vadinamasis „aš“ dar ne iki galo susiformavęs, taigi mažylis dar negali paaiškinti savo emocijų. Šiuo amžiaus tarpsniu vaidmeniniai žaidimai dar neįsisavinti, manipuliatyvinio pobūdžio: vaikas paprasčiausiai ką nors veikia su daiktais (pavyzdžiui, maitina lėlę, traukia paskui save mašinėlę), tačiau neįsigyvena į atliekamą vaidmenį. O vyresni negu devynerių metų vaikai jau praranda žaidybinius interesus, todėl pasakos jiems nebepadės – jiems reikia kitokių terapinių mechanizmų.

Vaikams nuo 4 iki 12 metų patraukliausios stebuklų pasakos. Jų siužetams būdingi tam tikri dėsningumai: pasakos herojus gimsta, auga tėvų namuose, dėl įvairių priežasčių palieka juos, pasirenka kelią, susipažįsta su naujomis pasakos būtybėmis, įveikia blogį, grįžta namo. Gilindamasis į amžiaus tarpsnių psichologiją, E. Eriksonas nustatė, kad stebuklų pasakos siužeto etapai atitinka žmogaus tapsmo asmenybe momentus. Tiesa, ne kiekvienoje pasakoje aptinkami visi reikalingi siužeto etapai, tačiau pasakoms būdinga asmenybės vystymosi dinamika, filosofiniai klausimai, kuriuos sąmoningai ar nesąmoningai sprendžia žmogus, pažindamas savo prigimtį.

Psichokorekciniais tikslais pasakų terapijos būdai padeda susidaryti vientisą asmenybės paveikslą, o taip pat rasti atskirus probleminius ar potencinius elementus. Pasaka daro įtaką žmogui per identifikacijos mechanizmą. Vaikas susitapatina su vienu iš herojų (dažniausiai su pagrindiniu ir teigiamu), todėl visi herojaus išgyvenimai yra „perleidžiami per save“. Pasakos prisodrintos tuo, su kuo vaikas susiduria realiame gyvenime, – nevisavertiškumo, baimės ir nerimo, agresyvumo, lyderiavimo ir paklusnumo, pavydo, bendravimo sunkumų, keblių dilemų, klastos, pasiaukojimo, narsos ir t. t.

Korekciniais tikslais pasakomis sistemingai stiprinamos vaiko potencinės ir kūrybinės išgalės, kurios padeda įveikti probleminius elementus. Korekcijų pasakomis būdas atmeta direktyvią (terapijos technika, kai terapeutas pats imasi interpretavimo ir koregavimo funkcijų) elgesio formų kaitą. Vietoj to asmeniui siūlomas platus alternatyvių reakcijų spektras, t. y. pasakos pavidalu jam pateikiama daug kitų elgesio modelių įvairioms gyvenimo situacijoms spręsti: kuo turtingesnis asmens reakcijų, elgesio modelių arsenalas, tuo geriau jis pritampa prie supančio pasaulio reikalavimų (T. D. Zinkevič-Jevstignejeva, 1998). 

 
Pasaka – krizei įveikti
 

Vaikai, patiriantys gyvenimo krizę (tėvų skyrybas, ankstyvas netektis ar atstūmimą), jaučia baimę, kalbėdami apie savo jausmus, svajones ir norus. Jiems sunku išsakyti savo mintis, nusivylimus ir grėsmes. Jie bijo parodyti savo tamsiąsias puses. Pasaka gali tapti neutralesniu būdu kalbėti apie skausmingus dalykus, vidinius konfliktus.

Pasakų terapija gali būti panaudota, siekiant padidinti realias galimybes, įveikiant stresą ir keičiant reakcijas į jį. Pasakos, naudojamos terapiniais tikslais, įkvepia vaikus žygdarbiams, skatina pasitikėjimą savimi, taip pat didina jų atsparumą negandoms, stresams. Juk pasakos herojus dažnai padaro daug klaidų, kol pasiekia savo tikslą. Pasak analitinės psichologijos atstovų, tai rodo augimo, brendimo procesą. Pasaka mums kalba, kad klaidos – tai normali žmogaus vystymosi dalis, todėl vaikas nebejaučia tokios didelės įtampos, klysdamas ar patirdamas neigiamus jausmus.

Psichoterapinės pasakos taikomos įvairioms baimėms įveikti (tamsos, šunų ir pan.). Pasakas gali sukurti ir patys tėveliai. Tik svarbu, kad jose vaiko baimė būtų ne pašiepiama, o priimama. Baimės objektas turėtų būti draugiškas ir siekti vaiko dėmesio bei meilės. Galimi ir kiti herojai (mylimas meškutis, lėlė), kurie padėtų vaikui ir jo baimei susidraugauti.

 
Pasaka – elgesio korekcijai
 

Psichokorekcinės pasakos yra skirtos vaikų iki 11–13 metų elgesio stiliui pakeisti produktyvesniu, efektyvesniu. Tėveliai, susidūrę su nepageidaujamu vaiko elgesiu (kaprizais, žaislų mėtymu), dažnai nežino, ko griebtis, bausti ar palaukti. Psichoterapinės pasakos yra lengviausias būdas keisti, koreguoti vaiko elgesį. Jas sukuria terapeutas, pedagogas arba tėvai, susidūrę su konkrečiu vaiku ir jo situacija, pagal tam tikrą algoritmą:
1. Parenkamas herojus, panašus į vaiką lytimi, amžiumi ir charakteriu.
2. Veikėjo gyvenimo pasakų šalyje apibūdinimas vaikui primena jo gyvenimą.
3. Personažas patenka į probleminę situaciją, panašią į tą, kurioje yra vaikas; jam tenka visi vaiko išgyvenimai.
4. Herojus pradeda ieškoti išeities. Per pasakos įvykius jo situacija parodoma iš kitos pusės, pateikiami alternatyvūs elgesio modeliai.
5. Veikėjas supranta savo klaidas ir pradeda keistis.

Kuriant korekcinio pobūdžio pasaką, svarbu žinoti paslėptą nepriimtino vaiko elgesio priežastį. Dažniausios priežastys būna šios:
-    vaikas nori atkreipti į save dėmesį;
-    vaikas siekia valdyti situaciją, suaugusiuosius, bendraamžius;
-    vaikas nori už ką nors suaugusiajam atkeršyti;
-    vaikui baisu, neramu, trokšta išvengti nesėkmės;
-    nesusiformavęs vaiko saiko jausmas.

Vien tik trumpame teiginyje „Tu bloga, mama...“, kuris nuskamba iš mažylio lūpų, kai po ilgos darbo dienos mama grįžta namo, nenupirkusi kokio niekučio, slypi visos šios priežastys.

Pasaka pradedant spręsti konkrečias vaiko problemas, svarbu remtis ne vien moraliniais principais, bet ir emocijomis, kurias vaikas patiria. Pavyzdžiui, jeigu vaikas nuolat pykstasi su grupės draugu, kuris tikrai negerai elgiasi vaiko atžvilgiu, jį žemina ir skriaudžia, gera sukurtos pasakos pabaiga būtų tokia: vaikas (ar herojus-gyvūnėlis) susideda į krepšelį visus savo žaislus ir sako: „Daugiau su tavimi nežaisiu ir nedraugausiu, jeigu tu manęs neatsiprašysi!“. Visai nesvarbu, kad pedagoginiu požiūriu reikėtų mokyti vaiką dalytis su draugais žaislais, būti švelniam ir draugiškam. Pirmiausia, jis turi išmokti apsiginti ir nesileisti skriaudžiamas.

Psichoterapinėje pasakoje kartu su vaiku netiesiogiai analizuojamas jo nepageidautinas elgesys ir ieškoma trokštamo elgesio modelių. Tai suteikia tėvams ir pedagogams galimybę nekaupti vidinės įtampos dėl sunkaus vaiko elgesio, išsakyti nuoskaudas ir nurodyti mažyliui, kokio elgesio iš jo tikimasi. Psichoterapinės pasakos turi ir įtaigos elementų, skatinančių vaiko pasitikėjimą savimi pačiam keisti nepageidaujamą elgesį. Pasakos dažnai baigiasi gerai – tai saugumo ir tikėjimo gera ateitimi, optimizmo šaltinis.

Dalis pasakų išties yra pernelyg paprastos, kad padėtų išspręsti kokias nors emocines problemas (pavyzdžiui, pasaka „Kaip senelis rovė ropę“). Jų psichologinė prasmė ir nauda vaikui kita – jos padeda stiprinti atmintį, lavinti dėmesį ir pamažu parengia mažuosius suvokti sudėtingesnius kūrinius. Ne veltui tokiose pasakose apstu pasikartojimų: skamba tos pačios frazės, vyksta to paties modelio įvykiai, tik su skirtingais herojais. Beje, tokios pasakos yra ypač naudingos hiperaktyviems ir nedėmesingiems mažyliams, pavyzdžiui, šešiamečiams. Dažnai jos suteikia organizuotumo padrikiems šių vaikų žaidimams ir elgesiui.

 
Pasaka – vaikų ir tėvų bendravimui
 

Praktika ir tyrimai rodo, kad su vaiku kasdien reikia pabendrauti bent penkiolika minučių. Ne pjaustant bulves ar šluojant, o atsidėjus: žaidžiant, piešiant ar tiesiog skaitant pasakas. Tiek laiko visiškai pakanka, kad vaikas lavintųsi – ir socialiai, ir emociškai. Pasakų sekimas, skaitymas ar jų kūrimas su vaiku užtikrina gerą ir efektyvų laiką kartu.

 
Pasaka – vaiko ugdymo būdas
 
 

Pedagoginė pasakų terapija priskiriama ugdomajai sistemai, atitinkančiai dvasinę žmogaus prigimtį. Vadinasi, pasakų terapijos objektas – tai asmens vidinio pasaulio tobulinimas, mokymas geriau suprasti įvykius, žinių gilinimas apie gyvenimo dėsningumus ir kūrybinių galių pasireiškimo būdas (T. D. Zinkevič-Jevstignejeva, 2000). Pedagoginė pasakų terapija siejama su vidinės disharmonijos apraiškomis, o apibendrinta siekiamybė – asmens vidinės harmonijos atstatymas. Juk pasakoje, kaip ir realiame gyvenime, harmoningo vidinio pasaulio žmogus suvokiamas kaip kūrėjas, o disharmonija siejama su griovimo aktu. Metaforiškai mąstant, pasakų terapijos esmė – tai gėrio pergalė prieš blogį. Tas blogis gali pasireikšti baime, agresyvumu, hiperaktyvumu, pasyvumu ar kitais urbanizuoto ir stresinių situacijų perpildyto pasaulio požymiais.

Pasakos – vienas linksmiausių būdų mokytis. Vaikai ne tik išgirsta naujų žodžių, bet ir sužino, kur juos taikyti, kaip vartoti. Vaiko žodynas pasipildo įvairias „spalvingais“ žodžiais, pavyzdžiui, sliūkinti, vilktis, pirkelė, troba, įniršti ir pan.

Vaikų dėmesys dar selektyvus ir linkęs veikti malonumo principu (susikaupia tik imdamasis tos veiklos, kuri jį sudomina), todėl pasaka tampa gera dėmesio lavintoja. Jei mažylis pasakos viduryje nutraukia sekėją ir pats pradeda sekti, tai rodo, kad vaikas ne tik įdėmiai klausosi, bet ir įsimena, lavina savo atmintį.

Dar vienas dalykas, kurio moko pasaka, – tai teksto suvokimas ir jo skatinamas rišlus pasakojimas. Jau trimetis vaikas pradeda analizuoti pasakas – jis žino, kad turi būti pradžia, kulminacija ir pabaiga, „gerietis“ ir „blogietis“. Pabandykite kurį nors dalyką praleisti – mažylis to niekada nepraleis: „Mama, ne taip...“.

Pasaka – meno kūrinys. Ji išlaisvina ne tik kūrėjo, bet ir klausytojo mintis. Augdamas mažylis tik pradeda susipažinti su pasaulio dėsniais, kai kurie jam atrodo per sudėtingi. Pasitelkus pasakų elementus, pasaulio suvokimas tampa suprantamesnis, o tai, ko negalima suprasti, apgaubiama stebuklo skraiste. Tai lemia kūrybingą ir originalų vaiko mąstymą.

 
Pasaka – gyvenimo mokytoja
 

„Pasakos paruošia vaikus gyvenimui – supažindina, kad yra gerų ir blogų žmonių, darbų. Pasakos leidžia mergaitėms svajoti apie meilę, gražias vestuves. Berniukai pradeda galvoti apie savo žygdarbius gyvenime“, – pastebi viena mama. „Per pasakas perduodamos tradicijos, gamtos ir visuomenės dėsniai“, – papildo kita.

Vaikai į šį pasaulį ateina nieko nemokėdami ir per pirmuosius savo gyvenimo metus skuba išmokti judėti, kalbėti. Vėliau mokosi subtilesnių dalykų – socialinių vaidmenų, bendravimo dėsnių. Vaiko tėvai savo elgesiu ir bendravimu yra geriausi pavyzdžiai. Socialinių vaidmenų ir normų perdavimo vaidmenį atlieka ir pasakos. Vaikai sužino, kad ne visi žmonės yra gero linkintys, išmoksta atsargumo, bendraujant su nepažįstamaisiais. Išgirsta, kaip kalba piktoji ragana, kaip ji apgaudinėja, o kaip bendrauja gerasis personažas. Jie susipažįsta su žmogaus gimimo, augimo, brendimo ir senatvės reiškiniais. Įsisąmonina šeimos vaidmenis ir reikšmę. Mokosi bendravimo taisyklių.

Klausydamas pasakos, vaikas gali išbandyti įvairius vaidmenis. Pabūti ir trečiuoju broliu Jonu, ir piktąja burtininke, ir Karabasu Barabasu. Pabuvęs laume, vaikas ims mažiau jos bijoti. Susitapatinęs su Buratinu, mažylis jausis drąsesnis, galintis duoti atkirtį netgi baisiajam Karabasui.

Pasakų herojus galima vaizduoti įvairiose situacijose, suvaidinti jų veidų išraiškas, pozas, žodžiu, mimika komentuoti tai, kas vyksta kūrinyje.

Neleistina bauginti mažylio pasakų herojais. Jie sukurti tam, kad padėtų vaikui gyventi ir augti, kad išmokytų jį atpažinti blogį ir jam atsispirti, kad sužadintų troškimą būti pasiaukojančiu ir šauniu.

Negalima barti vaiko už jausmus, kuriuos jis patiria. Jis turi teisę supykti, būti agresyvus, jausti pasibjaurėjimą. Tegul išreiškia šiuos jausmus, suvaidindamas pasakų situacijas ir pažvelgdamas į kito herojaus reakciją.

Idealu, jei vaikas girdi gyvai sekamas pasakas. Mažyliui be galo svarbu prisiglausti prie mylimo žmogaus, girdėti jo balsą, saugiai išgyventi įvairiausias emocijas. Kai mama šalia, nebaisūs jokie velniūkščiai ir kiti neklaužados. Be to, nakčiai mamos ar tėčio sekama pasaka – tai vos ne pati svarbiausia guldymo miegoti ritualo dalis, tarpusavio pasitikėjimo ir artumo tarp vaiko ir jo gimdytojų augimo momentas.

 
Kaip pasirinkti pasaką?
 

Tinkamai parinkti pasaką yra labai svarbu. Būtina atkreipti dėmesį į vaiko amžių, patirtį, sunkumus. Pasaką siūloma sekti ar skaityti ne vienąkart, geriausia jai skirti visą savaitę. Mažam vaikui kartojimas labai svarbu, juk ir jis pats kartoja vieną ar kitą veiksmą, kol jį išmoksta ar įgyja patirties. Sekant pasaką, reikia stebėti, ar vaikas įsitraukia emociškai. Tai – svarbiausias rodiklis, ar pasaka „veikia“. Jei vaikas nuobodžiauja, dažnai pertraukia sekėją, gali būti, kad pasaka vaikui netinkama.

3–5 metų amžiaus vaikams, kai jiems sunkiau susikaupti, neramu, kas bus, trūksta tvarkos ir drausmės, tinka formulinės-grandininės pasakos. Šio amžiaus mažyliams įdomu „O kas bus po to...?“. Rekomenduojamos pasakos: „Vištytė ir gaidelis“, „Pagrandukas“, „Dangus griūva“, „Maša ir lokys“, „Žmogus, meška ir lapė“, „Saldi košė“ ir pan.

2,5–5 metų amžiaus vaikams patinka pasakos, kuriose veikia gyvūnai. Ikimokyklinio amžiaus vaikai tapatina save su gyvūnais, todėl stengiasi būti panašūs į juos, kopijuoja jų elgesio manieras. Būtent pasakos apie gyvūnus geriausiai perduos mažiesiems klausytojams gyvenimišką patirtį, emocijų raišką. Rekomenduojamos pasakos: „Jaučio trobelė“, „Pirštinė“, „Lapė, strazdelis ir varna“, „Žvirblis ir vilkas“, „Kiškis ir ežys“, „Brėmeno miesto muzikantai“ ir pan.

3–7 metų amžiaus vaikams buitinės pasakos atskleidžia šeimyninį gyvenimą, parodo konfliktų sprendimų galimybes, šeimas aplankančias negandas, formuoja humoro jausmą, pasakoja apie mažas šeimynines gudrybes. Buitinės pasakos yra nepakeičiamos, sprendžiant šeimynines problemas ir formuojant santykius tarp šeimos narių. Rekomenduojamos pasakos: „Dešimt vyrų dykaduonių“, „Gudrus ponas, žmogus dar gudresnis“, „Tinginė pati“, „Pasaka apie jaunikaitį, ėjusį baimės ieškoti“, „Išmintingoji Elzė“, „Tinginio darbai pragare“, „Laimingasis Ansas“ ir pan.

4–7 mažylio gyvenimo metai – aukso amžius stebuklų pasakoms. Stebuklų pasakos pateikia gyvenimiškos patirties „koncentratą“ ir informuoja apie dvasinį žmogaus augimą. Stebuklų pasakos itin vertinamos Valdorfo pedagogikoje – ugdymo procese, besiremiančiame vieninga dvasios, sielos ir kūno lavinimo idėja. Anot valdorfiečių, būtent pasakoje atsispindi nuoseklus asmenybės transformacijos procesas. Stebuklų pasakose bet kas ir bet kuriuo metu gali atgyti, prakalbėti. Ši pasakų ypatybė labai aktuali vaiko psichikos vystymuisi. Jis gali save identifikuoti su bet kuriuo pasakos personažu. Taip vystosi vaiko gebėjimas decentralizuotis, „veikti“ vietoje personažo, aktyvėja jo fantazija ir intuicija. Todėl pasakos klausytojas ima suvokti, kuo ir kiek personažas skiriasi nuo jo paties, o toks supratimas padeda lengviau rasti vienovę su pasauliu. Pasakose nėra negalimų dalykų, čia nėra protinių apribojimų, egzistuojančių kasdienybėje, čia negalioja atsakymas „Ne, šito aš nepadarysiu...“. Pasakose galima svajoti, fantazuoti, piešti norimą ateities paveikslą. Taip jos sužadina žmogaus gebėjimą veikti, aktyvina vidines galias. Įgijęs problemų sprendimo pasakiškais būdais patirtį, vaikas tą patirtį ateityje perkels į realias situacijas. Stebuklų pasakos tinka vaikams, kurie išgyvena įvairias traumas, serga, tampa apatiški, sutrikę, nerimauja ar bijo. Pasakos skatina vaidmeninio žaidimo vystymąsi ir kūrybiškumą. Rekomenduojamos pasakos: „Gyvybės vanduo“, „Lekiantis laivas“, „Šimtas zuikučių“, „Karalaitė gulbė“, „Miegančioji gražuolė“, „Stiklo kalnas“ ir pan.

Baisios pasakos (šiurpės) tinka vaikams nuo 7 metų. Tai – pasakos apie blogąsias jėgas: raganas, vampyrus, vilkolakius ir kt. šiurpinančius personažus. Vaikams, daug kartų išgyvenantiems baisią situaciją, sumažėja įtampa, pakinta ar net atsiranda nauji reagavimo būdai. Rekomenduojamos pasakos: „Bildukas“, „Giltinė kūma“, „Kaukai“, „Vaikas kape“ ir pan.

 

Šaltinis: http://www.ikimokyklinis.lt/index.php/straipsniai/bendri-straipsniai/pasaku-terapija-galimybe-auginti-asmenybe/11139